Žinia: Tolerancija

Menininkas Saša: vos išvydę žodį „translytis“, žmonės nustoja gilintis ir užsiblokuoja (2024-09-12 09:32)
www.15min.lt
Saša pasakoja, kad nors įprasta įsivaizduoti, kad kiekvienas menininkas svajoja savo darbus eksponuoti parodose, jo santykis su kūryba ilgainiui tapo kiek kitoks. „Dar kai studijavome, mums visada primindavo, kad galėsite rengti parodas. Iš pradžių ir įsivaizdavau, kad savo kūrybą rodysiu parodose, eisiu „tradiciniu“ menininko keliu. Visgi vėliau supratau, kad bent kol kas man parodos formatas tiesiog „nelimpa“, – teigia menininkas. „Man lengviau veikti kiek kitais būdais – dalyvauti diskusijose, pokalbiuose, prisidėti prie socialinių akcijų ir panašiai“. Menininkas akcentuoja, kad jo kūryba neturi vieno bendro tikslo, o šiandien jam ypač reikšminga prisijungti prie bendruomenės veiklų ir atsakyti į tam tikrus klausimus. „Man svarbiau dirbti su vietinėmis iniciatyvomis, pavyzdžiui, kurti vizualus asociacijai „Trans Autonomija”, Vilnius Pride 2023, „Kaunas Pride“, „Sapfo Fest“. Didelio finansinio atlygio iš to negaunu, tačiau man, svarbiausia, kad tai padeda bendruomenei. Asmeninio archyvo nuotr./Sašos Kochan darbas Esu linkęs prisidėti prie veiklų, kurios dažnai nebijo būti politiškos, o tai yra labai svarbu siekiant pokyčių žmogaus teisių srityje. Būtent to atviro politiškumo, konkrečių veiksmų tarp menininkų ir apskritai visuomenėje labai pasigendu. Gaila, kad kol kas nepavyksta išjudinti reikalingų pokyčių. Jei atvirai, norėčiau kurti daugiau, tačiau dabar yra tas laikotarpis, kai turiu viską susidėlioti į stalčius, suprasti, kokiais būdais noriu save įprasminti, kaip noriu save pristatyti – tai susiję ir su identiteto klausimais." Nežinantiems paaiškinti nesunku Kalbėdamas apie savo lytinę tapatybę, Saša pasakoja, kad dar bręsdamas ėmė suprasti, jog jam netinka visuomenėje įprastos biologinės lyties etiketės: „Net prisistatydamas kaip translytis vyras iš dalies jaučiuosi ribojamas. Nemėgstu savęs apibūdinti šiomis kategorijomis, man rodos, kad tai iki galo neatskleidžia manęs“. Menininkas atvirauja, kad sunkiausi etapai jam buvo paauglystėje ir iki studijų pabaigos, kuomet ėmė garsiai kalbėti apie savo tapatybę. Asmeninio archyvo nuotr./Saša Kochan. Me and who, 2022 „Kadangi tai nėra tema, apie kurią daug kalbama Lietuvoje, o jei kalbama, dažniausiai ne iš gerosios pusės, todėl paauglystėje man buvo labai sunku, net jei jau turėjau tinkamus žodžius įvardinti šiam jausmui. Iki galo savimi nesijaučiau ir įstojęs į akademiją, nes iš pradžių tiesiog prašiau vadinti mane kitu vardu, o apie kitą savo tapatybės dalį tuomet neišdrįsau prisipažinti“, – teigia Saša. Menininkas pažymi, kad su tam tikrais iššūkiais akademijoje jis susidūrė vos atsiskleidęs aplinkiniams: „Tuo metu mane ypač veikdavo kreipimasis ne tais įvardžiais, o dėstytojams nebuvo lengva prisitaikyti. Tikrai nebūdavo smagu, kai stengdavausi prisistatyti vyriškais įvardžiais, o neįsigilinę dėstytojai ar dėstytojos į mane kreipdavosi moteriškais. Tiesa, jau dabar tai nutinka gana retai.“ Saša pratęsia, kad nepaisant tokių pavienių atvejų, Lietuvos menininkų bendruomenė yra labiau atvira translyčių asmenų atžvilgiu. Tiesa, jis pasigenda translyčių menininkų aktyvumo.  „Dažniau menininkų tarpe susiduriu ne su diskriminacija, o su nežinojimu, kaip kalbėti apie translytiškumą, terminologija taip pat pasenusi. Tačiau prie to jau esu pripratęs, o

Mokyklos Sibire: tamsa, utėlės ir šaltis  (2024-08-29 06:18)
www.tv3.lt
Studentai ir moksleiviai ruošiasi naujiems mokslo metams, tačiau lietuviškos mokyklos toli gražu ne visada atrodė taip, kaip šiandieninės. Utėlėti vaikai, badas, šaltis ir tamsa – tokias ugdymo sąlygas Sibire prisimena tremtiniai. Visgi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Arūnas Streikus pastebi, jog skirtingų trėmimo bangų prisiminimai apie mokyklas gali skirtis. Pavyzdžiui, pirmųjų trėmimų metu į Sibirą patekusius žmones taip alino priverstinis darbas, jog mokslas nebuvo pirmoje vietoje, tačiau vėlesnių tremčių metu mokslas vaikams jau buvo privalomas ir vaikai į mokyklą eidavo kiekvieną dieną. Savotiškos daraktorių mokyklos Sibire Pasak istoriko A. Streikaus sovietų valdžia tremtinius laikė žmonėmis, kurie turi būti izoliuoti ir anksčiau ar vėliau turėtų išnykti, todėl jų ugdymui didelio dėmesio neskyrė. Vis dėlto, nereiktų pamiršti, jog į Sibirą ištremtas buvo Lietuvos elitas, kurio tarpe buvo daug mokytojų, į tremtį atsivežusių lietuviškų vadovėlių, knygų. „Tremtiniai į sovietines mokyklas žiūrėjo, kaip į vieną iš nutautinimo priemonių. Būtent čia atsiranda alternatyvi švietimo sistema, kai mokytojai tremtiniai patys imdavosi neoficialaus mokymo ir steigdavo lietuviškas mokyklėles, primenančias XIX a. daraktorių mokyklas“, — aiškina A. Streikus. Mokytojų empatija utėlėtiems ir žaizdotiems vaikams Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ įkvėpusi tremtinė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė buvo viena tų vaikų, kurie pateko į pirmąją trėmimų bangą. Į Sibirą tremtinė pateko Lietuvoje baigusi šešis skyrius, o rusų kalbos visai nemokėjo. „Brolis nuėjo į Altajaus biblioteką ir parnešė knygų. Aš rinkau žolę ant laužo, ją viriau ir skaičiau Dikensą. Net atsimenu jausmą, į ką man buvo panašios raidės. Pavyzdžiui, rusiška ž man priminė skraidantį drugelį. Kol pabaigiau pirmą tomą, jau mokėjau skaityti rusiškai. Bet kai po metų mus pervežė į Arktį, va čia jau prasidėjo mokslas...“, — prisiminimais apie mokymąsi dalinasi Irena. Prie Laptevų jūros atvykusiai Irenai liepė supjaustyti lentas, iš kurių buvo daromas barakas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo naujoji mokykla. „Šviesos nebuvo. Judam dvasių pasauly, kažkokius siluetus matom, bet, žodžiu, vaiduoklių teatras“, — sako Irena. Tremtinė sako, jog Sibiro mokykloje mokėsi matematikos, rusų kalbos, istorijos, mokytoja iš Suomijos, kuri taip pat buvo tremtinė, mokė vaikus muzikos. Pašnekovė prisimena, jog nepaisant to, kad mokytis sekėsi gerai, ji norėjo būti išmesta iš mokyklos, kad galėtų pagelbėti mamai. Ireną iki šiol žavi dalis mokytojų, kurie Sibire mokė vaikus. „Atsimenu mokytoją rusę, ji buvo labai teisinga. Ji dėstė kupetai utėlėtų, žaizdotų vaikų. Pavyzdžiui, man liežuvis burnoj netilpo, dantys klibėjo, jų nesimatė, nes dantenos buvo storesnės ir didesnės už dantis. Pamenu, viena lietuvė dantistė laikė degantį žvejybinį siūlą man prie nosies, o kita ranka su peiliuku žuviai darinėti pjaustė dantenas. Apalpdavau, atsipeikėdavau, viską išspjaudavau ir vėl tas pats, kad tik išlystų dantų krašteliai. Tai kaip ten mokyti tokius vaikus. Bet mokytoja ateidavo, be emocijų išdėstydavo ir išeidavo“, – pasakoja Irena. „Ir kiek atsimenu, sovietinio nieko negirdėjau. Mes mintinai mokėmės, tai aš po šiai dienai prisimenu, kaip stengėmės savęs neužnuodyti sovietine aplinka“, — tokiais prisiminimais iš mokyklos pasidalijo I. S. Valaitytė-Špakauskienė. Besikeičianti situacija ir sunki integracija grįžus namo Istorikas A. Streikus teigia, jog vėliau ištremtųjų situacija keitėsi: mažėjo vergiško darbo, mokyklas lankė daugiau pradinių klasių moksleivių. Buvo mokoma Sovietų Sąjungos istorijos, rusų kalbos ir literatūros, o pamokos dėstomos rusiškai. Būtent todėl dalis vaikų rusiškai mokėjo geriau nei lietuviškai. Kita pašnekovė, tremtinė Irena Tumavičiūtė tai patvirtina. Į Sibirą ji pateko būdama dvejų, mokyklą pradėjo lankyti tremtyje, kur gerai išmoko rusų kalbą, todėl kartais net tarpusavyje su broliu kalbėdavosi ne lietuviškai, o rusiškai. „Mokyklos metai man buvo vienintelė tyra oazė per dešimt metų tolimame Sibiro kaime. Dažnai apimdavo liūdesys, jog baigėsi pamokos ir turėsiu grįžti į mūsų trobelę“, — sako tremtinė. Sibiro mokyklose I. Tumavičiūtė nesijautė išskirtinė, nes beveik visi vaikai buvo tremtiniai. Čia buvo gausu ukrainiečių, vokiečių, rumunų, totorių, čiuvašų. „Kas yra diskriminacija, patyriau tik grįžusi į Lietuvą. Ten, Sibiro kaimo mokykloje, mūsų klasė buvo didelė šeima“, ̶ prisimena tremtinė. Sudėtingą